We found a match
Your institution may have access to this item. Find your institution then sign in to continue.
- Title
LES SAMOGITIENS DE LA FIN DU XIX<sup>E</sup> SIÈCLE VUS PAR UN VOYAGEUR FRANÇAIS.
- Authors
SIMONAVIČIŪTĖ, VAIVA; KAMUNTAVIČIUS, RŪSTIS
- Abstract
1890 m. Paryžiuje leidžiamame populiariame savaitiniame žurnale, skirtame kelionėms, buvo išspausdintas nedidelis, vos dviejų lapų apimties straipsnis apie tuometinius žemaičių vestuvinius papročius. Nors tai nebuvo mokslinis leidinys, o ir pats autorius F. Moransas nėra žinomas nei kaip koks nors garsus etnografas ar Lietuvos kultūros žinovas, tačiau tekstas vertas dėmesio dėl kelių priežasčių. Pirma, Baltijos šalyse nuo kryžiaus žygių pradžios, t. y. nuo XIII a., kai žemaičiai pirmą kartą pakliūna Vakarų europiečių akiratin, iki pat mūsų dienų žemaitijos kultūros ir visuomenės aprašymai labai retai aptinkami Vakarų autorių darbuose. Šis regionas retai lankytas -- laikytas vienu labiausiai atsilikusių Europoje, tad mažai įdomus. Kaip tik dėl to kiekvienas naujas rastas aprašymas kelia susidomėjimą. Antra, atidžiau paanalizavus minėtąjį žemaičių aprašymą galima daryti daugiau mažiau pagrįstas išvadas apie tai, ką XIX amžiuje prancūzai žinojo apie šią Europos pakraštyje esančią tautą. Straipsnio tikslas -- pateikti šio aprašymo informaciją apie žemaičius ir paanalizuoti, iš kur vienokie ar kitokie teiginiai ar vaizdiniai galėjo atsirasti. 1890 m. prancūzo tekste pabrėžiami tik du ryškūs panašumai tarp tautų -- kerpasi plaukus apvaliai ir geria daug degtinės. Šie faktai, ypač antrasis, nekelia didesnių abejonių, tuo labiau jei turėsime galvoje, jog autorius -- prancūzas -- atvažiavęs iš krašto, kuriame degtinės beveik visai negeria, tad Lietuvos realijos jį turėjo tikrai stebinti. Vis dėlto šios tautos labai skiriasi. Susidaro įspūdis, kad autorius nori pabrėžti, jog lietuviai (tarp jų ir žemaičiai) yra lėtesni, apatiškesni ir liūdnesni nei baltarusiai. Netgi jų apdaras prie to prisideda: lietuviai rengiasi blyškesnėmis spalvomis, be juostelių, kutų ir siuvinėtų detalių. Jie kuklesni ir drovesni. Pabrėžtina, jog lygiai tokius pačius lietuvių ir baltarusių skirtumus mini XIX a. viduryje Lietuvoje gyvenę intelektualai. Dar ir šiandien daugelis tų skirtumų kartojama, nors tiek viena, tiek kita tauta gerokai pasikeitė. Liko du žemaičių bruožai, kurių neaptarėme. Pirmasis yra antropologinis. Moransas mini, kad lietuviai nuo aplinkinių skiriasi tuo, jog vaikystėje jų plaukai būna balti, o laikui bėgant -- tamsėja. Panašių pastebėjimų ankstesniais laikais tikrai nebuvo, o ir XIX-XX a. tokią informaciją, jei galima aptikti, tai tik labai specifiniuose ir retuose tekstuose. Tikriausiai tai būtų galima laikyti originaliausiu Moranso pastebėjimu. Kitas klausimas, ar tai atitiko realybę, ar buvo tik dar vienas išsigalvojimas. Sunku ką nors tikslai šiuo klausimu pasakyti, bet net ir šiandien daugelyje lietuvių šeimų vaikai iš tikrųjų gimsta šviesūs, nors jų tėvai tamsiaplaukiai. Antrasis bruožas siejamas su lietuvių kalba. Nors jau XVI-XVIII a. tiek lietuvių, tiek užsienio autorių tekstuose gana dažnai minėtas lietuvių kalbos savitumas, bet tik XIX amžiuje, o ypač pabaigoje, ir XX amžiuje kalbėta apie ypatingą kalbos grožį. Šis Moranso tekstas parašytas tuo laiku, kai Vakarų Europoje pasirodė pirmieji tokie tvirtinimai. Tai gali būti susiję su tuo, jog šia kalba, kaip viena seniausių Europos kalbų, susidomi pagrindiniai Europos mokslo centrai, tarp jų ir Sorbonos. Iš bendro žemaitijos ir jos kultūros aprašymo, kuriam skirta pirmasis trečdalis Moranso teksto, matyti, kad jame nėra jokių originalių pastebėjimų. čia susipina senieji, nuo LDK laikų Vakarų literatūroje sklandantys žemaičių vaizdiniai su naujai atsirandančiais XIX amžiuje. Neaiškus žemaičių ryšys su lietuviais ir lenkais, bendras krašto kultūrinis atsilikimas ir neįtikėtinas žemaičių ūgis -- visa tai nuo viduramžių žinoma žemaičių įvaizdžio dalis. O lietuvių lyginimas su baltarusiais, pabrėžiant jų liūdną ir apatišką charakterį, ryškių spalvų vengimą ir gražią kalbą -- tai naujoviškos, XIX amžiuje susiformavusios „tiesos", kurias paskatino lietuvių ir baltarusių tautų formavimasis, Vakarų Europos domėjimasis jais ir apskritai etnografijos, filologijos ir socialinių mokslų plėtra, atkreipusi dėmesį į egzotiškus kraštus, tokius kaip žemaitija.
- Publication
Darbai ir Dienos, 2011, Issue 55, p141
- ISSN
1392-0588
- Publication type
Article